79 istorija, lapkričio 22, sekmadienisŽinau, kad laukiat tų rašinių. Pageidaujat - linksmai apie viską. Nu, leiskit ir pazysti... Juk tų įkyrių rudeninių musių, lendančių į nosiaryklę, į ausis kaip ir nebėr. Matyt, jausdamos artėjančius šalčius ieškojo, kur šilčiau...Pagal šviesaus atminimo mamos išmintį, musės prieš šalčius stengiasi į trobas prasiskverbti. Kai jos, nedorėlės, pradeda į nosį ir ausis įzvimbti, suprantu - ruduo tikrai baigiasi. Šįryt per radiją girdžiu - plikšala, šlapdriba. Puolu į balkoną pasitikrinti - nei plikšalos, nei šlapdribos. Termometras mano balkone rodo beveik plius 10... Kai vakar socialiniai tinklai mirgėjo šerkšnu pasidabinusiais lapais ir krapais, neišskiriant ir iki šiol žydėjusių rožių - ne kambaryje, lauke - Klaipėdoje buvo plius 6. Ir šįryt plius - beveik 10. Tik vėjas skrebina dūmtraukius. Brr... nenoriu į lauką. Net prie jūros nenoriu. Kaip tą rudeninę musę šiluma vilioja. Aptikau Alfonso Maldonio eilėraštį: "Kiek yra - tiek užteks.Visako. To pasaulio raibo ir margo.Po visos maišatiesTiek teliko, kad rankos nužvarbo." Sako, kad vieną dieną iki išėjimo TEN parašė. Žinau, kaip paaštrėja pojūčiai, kai giltinė su dalgiu aplink pradeda švaistytis. Visai ne koronę omeny turiu. Savo patirtį beveik prieš 20 metų. Oi, koks brangus pasidaro kiekvienas įkvėptas oro gurkšnis. Ir kaip daug kas pasidaro visai nesvarbu. Nublanksta, kas nervino, net kas džiugino nublanksta... Taip dar norisi įbristi į žydinčią pievą, pakvėpuoti alyvų aromatu. Dėkojau operavusiai daktarei. Ir, žinoma, Kūrėjui. Po to dar džiaugiausi beveik dvidešimčia pavasarių. Šiųmetiniu, tegul ir karantininiu, ypatingai. Nes turėjau galimybių stebėti, kaip skleidžiasi žaluma, kaip žiedais tarsi varške apsipila obelys ir vyšnios. Kažinkur tie pojūčiai pradingsta, kai toji nelaboji tarsi pasitraukia. Vėl leki paknopstom, nerviniesi visai ne dėl esminių dalykų. Petras Dabrišius, gal žinot tokį, netoli Telšių įkūręs žvėrinčių ir globojęs vilkus, o paskui ir lūšis, ir visus gyvūnėlius, kuriuos jam sutempdavo žmones, panūdę jais atsikratyti. Tai jis teigė, kad užpustytas kadaise kalnuose beveik tris mėnesius badavo. Vienintelis "maistas" buvęs ištirpdytas sniegas. Kai pagaliau pavasaris išvadavo iš sniego karalijos, ir jis nusileido žemyn pas žmones, tvirtino, - kažkokiu būdu matęs, ką žmogus valgęs, ką galvojąs ir ką ketinąs tas žmogus daryti. Bent kiek tų savo galių teigė išsigandęs. Tačiau vėl pradėjęs lėkti, bėgti paknopstom, tas galias bemat prarado. Gal žmogui iš tiesų reikia ekstrymo, kad įvertintum, ką turi? Gal todėl žmonės veržiasi į kalnus, gal todėl "pasirašo" kelionėms kalnų upėmis? Tik įvertinę, kam buvo pasiryžę, dar labiau brangina gyvenimą? Seniai, labai seniai skaičiau Džono Steinbeko romaną "Mūsų nerimo žiema". Žinoma, daug ko nesupratau, nes ten buvo narpliojami sąžinės dalykai. Ką aš galėjau apie tai išmanyti, kai gyvenimo patirties - nulis sveikų. Dabar, manyčiau, kad tą "Mūsų nerimo žiemą" turėtų paskaityti seimūnai. Spėju - neskaitys nei jos, nei Džordžo Orvelo "Gyvulių ūkio" anei "1984". Net Alano Milno "Mikės Pūkuotuko" neskaitys...Be reikalo, sakyčiau... [...]
