Dėl Baltijos šalių problemų – nerimas Vokietijoje

Baltijos valstybės su likusia NATO teritorija sausuma sujungtos tik siauru koridoriumi, todėl milijardus eurų kainuojantis geležinkelio projektas „Rail Baltica“ turi ne tik pagerinti susisiekimą, bet ir sustiprinti rytinio Aljanso flango gynybą prieš Rusiją.

Tačiau projektas juda gerokai lėčiau, nei planuota, o vienas svarbiausių terminų – užbaigti pagrindinius darbus iki 2030 metų – tampa vis sunkiau pasiekiamas.

Prieš pat dešimtą valandą ryto IC „Hancza“ iš Varšuvos pajuda šiaurės rytų kryptimi, o po keturių valandų pasiekia Suvalkus – paskutinę stotį Lenkijos pusėje. Nors pasienio kontrolės čia jau seniai nebėra, visi keleiviai vos kirtę Lietuvos sieną turi išlipti nedidelėje Mockavos gyvenvietėje.

Šioje atokioje stotyje baigiasi europinės standartinės vėžės geležinkelių tinklas. Priešingoje platformoje jau laukia Lietuvos geležinkelių bendrovės „LTG Link“ traukinys, kuris platesne, Baltijos šalyse įprasta vėže toliau važiuoja į antrą pagal dydį Lietuvos miestą Kauną.

Skirtingas bėgių vėžės plotis yra dar carinės epochos palikimas. XIX amžiuje Vakarų Europoje įsitvirtino 1435 milimetrų standartinė vėžė, o Rusijos imperijoje buvo nutiestas maždaug 1520 milimetrų pločio geležinkelių tinklas.

Perėjimas prie Vakarų Europoje naudojamos standartinės vėžės, įgyvendinant „Rail Baltica“, iš tiesų jau seniai turėjo būti baigtas. Projektas planuojamas daugiau nei 30 metų.