Sekmadienio rytas. Praplėšiu akis. Galva vis dar sapninga ir mieguista. „Kaip geeeera! Nereikia keltis!“ – rąžausi lovoje. Atsikeliu, žvilgteliu į veidrodį, atšoku: „Kas čia per kūtvėla? Aaaa, tai čia gi aš.“ Nusprendžiu tingėti iki pietų – ar kas uždraus? Išgeriu kavos – ir vėl mikliai į lovą.
