Programinės įrangos kūrimui kasmet išleidžiami milžiniški pinigai ir tokia sukurta intelektinė nuosavybė įmonių balanse apskaitoma kaip nematerialus turtas. Deja, realybė dažnai negailestinga - labai brangių specialistų sukurta sistema ima reikalauti vis didesnių palaikymo biudžetų, kiekvienas naujas funkcionalumas reikalauja vis ilgesnių terminų, o pardavimai skundžiasi, jog atsilieka nuo konkurentų. Balansinis nematerialusis „turtas” paaiškėja besąs faktine juodąja skyle su nuolat augančiomis aptarnavimo išlaidomis.
