Skaitmeninio sukčiavimo schemos tampa vis sunkiau atpažįstamos: nusikaltėliai ne tik išnaudoja žmogaus skubėjimą, baimę ar pasitikėjimą, bet ir pasitelkia dirbtinį intelektą, gebantį vis įtikinamiau kalbėti lietuviškai. Kodėl net žinodami apie sukčiavimo schemas galime į jas pakliūti? Kaip įvertinti, kada žmogus pats elgėsi neatsargiai, o kada apgaulę objektyviai buvo sunku atpažinti? Ir kokie įpročiai šiandien gali tapti svarbiausiu saugikliu?
